šlovintingas

šlovintìngas, -a adj. (1) KŽ; OGLII304, FrnW žr. šlovingas: 1. Regėjo ženklą buklingą, visam svietui šlovintingą PK137. Toj šlovintingoj historijoj MP198. Idant ją pats sau išstatytų šlovintingą Ch¹PvE5,27. 2. Šlovintìngu džiaugsmu džiaukitėsi Bru. Pone, kaip tavo vardas šlovintingas KN9. Idant ją sau išstatytų šlovintingą bažnyčią, neturinčią ištepimo arba raukšlo BtPvE5,27. Nesiliovė siųst kunigaikščių, daugiaus ir šlovintingesnių nekaip anie buvo Ch4Moz22,15.

šlovintìngai adv. KŽ: Kėlės šlovintingai KN159.

3. LsB527 Šlovintingas apaštalų choras Mž84,546.

šlovintìnga n.: Vis tai, kas buvo palapus ir šlovintinga, atstojo nuog tavęs Ch¹Apr18,14.